Kas yra spinalinė raumenų atrofija?

Spinalinė raumenų atrofija (SRA) yra genetinė liga, paveikianti centrinę nervų sistemą, periferinę nervų sistemą ir skeleto raumenis. Smegenys raumenims valdyti naudoja specifinius neuronus, vadinamus motoriniais neuronais. Kad šie neuronai atliktų savo funkcijas, jiems yra būtinas tinkamai funkcionuojantis motorinių neuronų išgyvenamumo baltymas (angl. survival motor neuron SMN).

Su 5 chromosoma susijusi SRA atsiranda kuomet trūksta motorinio neurono baltymo (SMN). Šis baltymas yra būtinas normaliam motorinių neuronų funkcionavimui. SMN atlieka svarbų vaidmenį motorinių neuronų genų ekspresijoje. Jo trūkumą sukelia genetiniai defektai (mutacijos) 5 chromosomoje esančiame gene, vadinamame SMN1. Dažniausia mutacija, pastebima SMN1 gene pacientams, sergantiems SRA, yra viso segmento, vadinamo egzonu 7, ištrynimas. Šalia esantys SMN2 genai gali iš dalies kompensuoti nefunkcinius SMN1 genus, nes šie du genai yra 99% identiški.

Kitos retos SRA formos (nesusijusios su 5 chromosoma) yra sukeltos mutacijų kituose genuose nei SMN1.

Taigi, SRA yra motorinių neuronų liga, kuri apima nervinių ląstelių, vadinamų motoriniais neuronais, praradimą stuburo smegenyse.

Pagrindinis 5 chromosomos (SMN susijusios) SRA simptomas yra tam tikrų raumenų silpnumas. Labiausiai paveikiami arčiausiai kūno centro esantys (proksimaliniai) raumenys - pečių, klubų, šlaunų ir viršutinės nugaros dalies. Apatinės galūnės paveikiamos labiau nei viršutinės, o gilieji sausgyslių refleksai sumažėja.

Ypatingos komplikacijos atsiranda, jei paveikiami raumenys, dalyvaujantys kvėpavime ir rijime. Jei nugaros raumenys susilpnėja, gali išsivystyti stuburo iškrypimai.

Su 5 chromosoma susijusioje SRA stebimas reikšmingas sąryšis tarp žmogaus ligos pradžios ir pasiektos motorinės funkcijos. Ligos prognozei svarbu kiek funkcinio SMN baltymo yra motoriniuose neuronuose ir kiek SMN2 genų kopijų žmogus turi. Sensorinė, protinė ir emocinė funkcijos yra visiškai normalios su 5 chromosoma susijusios SRA atveju.

Kai kurios SRA formos nėra susijusios su 5 chromosoma arba SMN trūkumu. Šios formos labai skiriasi sunkumu ir sunkiausiai paveiktais raumenimis. Nors dauguma ligos formų dažniausiai veikia proksimalinius raumenis, yra ir kitų formų, kurios pradžioje paveikia distalinius raumenis (tolimesnius nuo kūno centro) (1)

Dauguma nervinių ląstelių, kontroliuojančių raumenis, yra stuburo smegenyse, todėl ligos pavadinime yra žodis spinalinė (angl. spinal). SRA yra raumenų (angl. muscular) liga, nes jos pagrindinis poveikis yra raumenims, kurie negauna signalų iš nervinių ląstelių. Atrofija yra terminas, reiškiantis mažėjimą, kas atsitinka su raumenimis, kai nervinės ląstelės jų nestimuliuoja.

Dažniausiai pasitaikanti SRA forma (5 chromosomos SRA arba su SMN susijusi SRA) gali reikštis labai skirtingame amžiuje, skirtingais simptomais ir labai skirtingai progresuoti. Siekiant paaiškinti šiuos skirtumus, su 5 chromosoma susijusi SRA, kuri dažnai yra autosominė recesyvinė, klasifikuojama į 4 tipus.

	I tipo SRA (dar žinoma kaip Verdnigo-Hofmano liga arba kūdikystės pradžios SRA) dažniausiai pastebima iki 6 mėnesių amžiaus. Sunkiausiai paveikti vaikai turi sumažėjusį judrumą ir lėtinius raumenų ar sausgyslių sutrumpėjimus (kontraktūras). Kai kuriems vaikams gali pasireikšti sumažėjęs raumenų tonusas, sausgyslių refleksų nebuvimas, trūkčiojimai, skeleto anomalijos bei rijimo ir maitinimosi problemos. Negaudami gydymo daugelis vaikų miršta iki 2 metų amžiaus.
	II tipo SRA dažniausiai pastebima tarp 6 ir 18 mėnesių amžiaus. Vaikai gali sėdėti savarankiškai, bet negali stovėti ar vaikščioti be pagalbos. Vaikams taip pat gali pasireikšti kvėpavimo sutrikimai. Gyvenimo trukmė yra sumažėjusi, tačiau dauguma žmonių išgyvena iki paauglystės ar jauno suaugusio amžiaus.
	III tipo SRA (dar žinoma kaip Kugelbergo-Velanderio liga) pasireiškia po 18 mėnesių amžiaus. Vaikai gali vaikščioti savarankiškai, bet ėjimas, bėgimas, atsistojimas nuo kėdės arba lipimas laiptais gali būti apsunkinti. Kitos komplikacijos gali apimti stuburo iškrypimą, kontraktūras ir kvėpavimo takų infekcijas. Gaudami gydymą, dauguma individų gali išgyventi iki vidutinės gyvenimo trukmės.
	IV tipo SRA išsivysto po 21 metų amžiaus, su lengvu ar vidutiniu kojų raumenų silpnumu ir kitais panašiais simptomais. (3)

SRA simptomai:

Nervų sistema

Sutrikusi motorinė funkcija

Plaučiai

Kvėpavimo sunkumai
Kvėpavimo takų infekcijos
Krūtinės infekcijos
Kvėpavimo nepakankamumas

Virškinimo sistema

Disfagija (rijimo sutrikimas)

Skeletas ir raumenys

Raumenų silpnumas
Nuovargis
Spastiškumas
Kaulų lūžiai
Kontraktūros
Klubo sąnario išnirimas
Skoliozė
Kifozė

Širdis

Kardiomiopatija (2)

Lietuvoje naujagimiai tikrinami dėl spinalinės raumenų atrofijos nuo 2023 metų sausio mėnesio.

Visiems naujagimiams sauso kraujo mėginiuose yra atliekamas SMN1 geno homozigotinio genotipo 7–o egzono delecijos nustatymas.

Šiuo metu yra keli vaistai, patvirtinti SRA gydymui:

Vaistai, skatinantys SMN baltymo gamybą, skiriami reguliariai.
Genų terapija, prieinama kai kuriose šalyse. Trūkstamas ar pakitęs SMN1 genas pakeičiamas funkcionuojančiu genu. Injekcija reikalinga vieną kartą.

Tyrimai buvo sutelkti į strategijas, skirtas padidinti SMN baltymo, kurio trūksta dėl su 5 chromosoma susijusių ligos formų, gamybą organizme. Taikomi metodai apima priemones, padedančias motoriniams neuronams išgyventi nepalankiomis sąlygomis.

2016 m. gruodį. JAV Maisto ir vaistų administracija (FDA) patvirtino Spinrazą (Nusinerseną) spinalinės raumenų atrofijos (SRA) gydymui. Spinraza skirta gydyti pagrindinį SRA defektą, o tai reiškia, kad ji gali būti veiksminga lėtinant, stabdant ar galbūt net atstatant SRA simptomus.

2019 m. gegužę FDA patvirtino Zolgensmą (onasemnogeno abeparvovac-xioi), pirmąją genų pakeitimo terapiją neurologinei-raumenų ligai gydyti. Zolgensma yra vienkartinė intraveninė infuzija, skirta jaunesniems nei 2 metų amžiaus vaikams, sergantiems SRA su bialelinėmis SMN1 geno mutacijomis, įskaitant tuos, kurie diagnozės metu yra be simptomų. (1)

FDA patvirtino per burną vartojamą vaistą Risdiplamą (Evrysdi) SRA sergantiems pacientams nuo dviejų mėnesių amžiaus ir vyresniems. (3)

Literatūros sąrašas: